fortuna privata

Kai per pavasarinį lietų vienų viena leidausi šlapiais laiptais į miestą, išsigandau staiga toptelėjusios minties - jei kas suteiktų galimybę pradėti gyvenimą iš naujo, ar mylėčiau tuos pačius žmones? Juk ir aš būčiau kitokia, o ir šių laiptų galbūt nebebūtų…

Keista, bet vis dažniau save pagaunu mąstant, jog pradedu nepasitikėti žmonėmis. Aplinkui tiek melo ir apgaulės, kad niekaip negaliu patikėti nuoširdumu, — jam, rodos, nebeliko erdvės. Kur bepažvelgsi, kur benueisi, vien tik siekimas naudos sau, lipimas per kitų galvas ir tuščios kalbos. Žodis tapo bereikšmiu. Prisimenu, kaip net vaikystėj iškilus mažiausiam ginčui vieni per kitus rėkdavom: „Garbės žodis!” Tuomet buvo šventas dalykas tuo žodžiu patikėti. O dabar? O dabar šie žodžiai seniai pamiršti, praradę prasmę, nes garbės gi nebeliko. Kaip ramiai išmokom praeiti pro šalį nusiduodami, kad nieko nepastebim! Kaip dažnai sielos draugus lengva širdim iškeičiam į reikalingus! Ir aš tikrai nežinau, ar tie, su kuriais vakar gėriau arbatą, ateis ir šiandien…

Daniel Keyes,

„Flowers for Algernon“ 1959 m.

Vertė Edita Lipskienė 1991 m.

Ant mano rašomojo stalo bene pusmetį gulėjo aplankas su spausdintais lapais, bet vis atidėliojau jų skaitymą, nors tą, kas buvo atspausdinta, primygtinai rekomendavo perskaityti vienas pažįstamas. Sakė, apsiverksi. Nežinau, galbūt tas „apsiverksi” ir tapo atidėjimo priežastimi. O gaila!

Kūrinys, atspausdintas mano aplanke, buvo Daniel Keyes apsakymas „Gėlės Aldžernonui” ir sudomino nuo pirmųjų žodžių. Suintrigavo ne išsakyta mintimi ar netikėtais nuotykiais, o tekstu, pilnu klaidų. Pirmas įspūdis - tekstą rinko pats didžiausias beraštis. Tik po keleto sakinių supratau skaitanti protiškai atsilikusio žmogaus dienoraštį. Tiek priešistorės, o vėliau…

O vėliau skaičiau apsakymą neatsitraukdama. Jo autorius - JAV rašytojas ir diplomuotas psichologas, kuris 1959 m. už šį apsakymą pelnė Hugo premiją, o 1966 m. už jau papildytą kūrinį, tapusį romanu, gavo dar vieną apdovanojimą - Nebula premiją, skiriamą už geriausią per paskutinius dvejus metus išleistą JAV fantastikos kūrinį.

Apie ką „Gėlės Aldžernonui”? Galima sakyti, kad apie viską: lemtį, sveikatą, mokslą, draugystę, meilę… Protiškai atsilikęs Čarlis užrašinėja dienoraštyje savo gyvenimo įvykius tik menką laiko tarpsnį - penketą mėnesių, bet per tą laiką pamatome žmogų, kurio silpnas protas po atliktos smegenų operacijos keičiasi nenuspėjamais tempais iki genijaus proto, įgalindamas Čarlį patirti gyvenimo pilnatvę. Tais metais, kai buvo rašytas kūrinys, tokios smegenų operacijos iš tikrųjų buvo lyg iš mokslinės fantastikos, bet šiandien viskas atrodo kiek kitaip, nors žmogaus vidinis pasaulis, jo mintys ir jausmai turbūt amžiais bus tokie pat. Tačiau ne čia esmė. Dienoraštis keičiasi su diena, mažėja klaidų, atsiranda skyrybos ženklai, mintys išdėstomos gražiais stilingais sakiniais. Čarlzas Gordonas tampa protingesnis už jį operavusius mokslo daktarus, skaito sudėtingas knygas, daro išvadas, rašo mokslinius darbus, bet kartu suvokia, kokioje apgailėtinoje padėtyje atsidurdavo anksčiau, kai jo intelekto koeficientas nesiekė normos ribų. Juk kai jis šypsodavosi visiems ir visada, o kiti juokdavosi iš jo poelgių ir skatindavo dar kvailiau elgtis, nereikšdavo, kad Čarlis turėjo daug mylinčių draugų. Patyčios, priimtos kaip rodomas dėmesys ir pagaliau aiškiai suvoktos, skaudžiai nugula ant dar gana trapių Čarlzo pečių. Daug vėliau jis vėl be skyrybos ženklų užrašys dienoraštyje: „Lengva rasti draugų jei leidi žmonėms iš savęs šaipytis”. Pasikeitus gyvenimo kokybei, atranda savyje ir gimusį meilės jausmą, pasikeičia požiūris į supančią aplinką, netgi įgauna drąsos užstoti už save silpnesnį. Graži paralelė, kuri yra apsakymo ašis, išvesta tarp Čarlio ir tokio paties likimo baltos laboratorijos pelytės Aldžernono. Iki operacijos jie lenktyniaudavo laboratorijos labirintuose, tik Čarlis vis pralaimėdavo, nes didesnės protinės galios būdavo anksčiau operuotos pelytės pusėje. Kai Gordonas pastebėjo pokyčius pelytės elgesyje, suprato, koks nepakeičiamas likimas laukia ir jo paties. Žmogus - tik laboratorinių bandymų pelė, besiblaškanti savo kasdienybėje tarsi uždarame narve ir iš jo ištrūkti nėra šansų. Šis apsakymas nėra vien mokslinės fantastikos kūrinys, bet ir giliai filosofinis, nes leidžia pamąstyti ir apie visą žmogaus gyvenimą: vaikystę, brandą ir senatvę; apie jausmus, išgyvenamus kiekviename amžiaus tarpsnyje, ir suvokimą, kad ir kaip bebūtų gaila, teks grįžti į pradinį tašką.

Žinoma, kad verkiau. Jei tik galėčiau, nuneščiau gėlių Aldžernonui.

Sveikinu visus visus pas mane užsukančius, skaitančius ir ką nors parašančius, linkiu jums ramių Kūčių, gražių ir džiugių šv. Kalėdų. Lai pildosi visos jūsų svajonės, o džiaugsmas ir sėkmė telydi visus ateinančius metus. Ir dar linkiu nors truputėlį balto, puraus sniego…

Anąkart sapnavau keistą sapną. Jo nuotaikos jau kelinta diena niekaip negaliu atsikratyti. Baisų sapną, sakyčiau, sapnavau. Pabudau šaltu prakaitu išpilta, nesusigaudydama, ar tikrai tik sapnavau.

O buvo taip: rodos, einu žalia pieva, gera, šilta, malonu, tik danguje pilna lėktuvų. Jie taip aukštai, kad vos galiu įžiūrėti, bet staiga iš jų žemyn pradeda kristi debesys. Tie debesys didėja, pilkėja, gula prie žemės ir slegia, slegia… Jau neturiu, kur dingti, tik netikėtai jaučiu, jog esu kažkokiame džipe. Ne viena esu, ten sėdi daugiau man nepažįstamų žmonių, o viena dama raudona suknele tiesia į mano veidą smilkstančią cigaretę, kurios dūmai - žinau - mirtį neša, ir sako: „Jūs mirsit visi!” Kai vėl atsiduriu toje pačioje pievoje, matau, kad aplink pilna tarp žolių baltuojančių miltelių…

Čia netikėtai ir pabudau. Taip ir nesužinojau, kas toliau buvo, bet iki dabar galvoju: sapnas tai ar tikrovė?

Kelias, vedantis į kapinaites, buvo pačiame gyvenvietės pakrašty. Vienoje pusėje keletas senų namų glaudėsi prie pat senojo kelio, o kitoje pusėje už beržų eilės plytėjo laukai. Vasarą juose ganydavosi karvės, bet rudeniop likdavo tušti. Būdavo dienų, kai keliu nepraeidavo nė vienas žmogus.

Lynojo. Ėjo jis palengva, žiūrėdamas po kojomis ir saugodamasis, kad nepaslystų ant šlapių beržų lapų. Pastatyta apykaklė kiek saugojo nuo įkyraus rudeniško vėjo, bet jis vis vien rasdavo plyšelį įlįsti užantin. Iš sulytų rūbų galėjai spėti, jog vyras atėjęs iš toli. Vienoje rankoje laikė lazdelę, kuria rėmėsi į pažliugusį kelkraštį, kitą buvo paslėpęs striukės kišenėje. Paėjęs keletą žingsnių sustojo, ištraukė ranką, atgniaužė saują ir, rodos, kažką joje apžiūrinėjo. Po kurio laiko vėl įgrūdo ranką kišenėn, pakėlė akis į dangų lyg stengdamasis įspėti, ar ilgai lis, ir nuėjo keliu tolyn.

Mergina, abiem rankom atsirėmusi į suolelį, sėdėjo kiek atsilošusi ir kvatojo. Priešais stovintis vaikinukas šypsojosi ir žiūrėjo lyg pirmąkart ją matytų. Tik žibančios akys ir lengvas raudonis skruostuose bylojo apie jo jausmus.

- Ko taip žiūri?
- Graži tu… - šyptelėjo.

Gyveno jie kaimynystėje, todėl jau seniai buvo pažįstami, bet kol jam rūpėjo futbolo kamuolys, tol mergaičių nė nepastebėdavo. Tik kartą… Tas juokas, ataidėjęs iš kaimynų sodo, pakirto kojas ir įsismelkė į širdį. Nuo to laiko jis lyg netyčia atsidurdavo netoli, kai tik ji pasirodydavo. Susitikdavo jie vis dažniau, kalbėdavosi apie viską: mokyklą, perskaitytas knygas, muziką, grožį. Vasarą prie upės atsigulę pievoje ilgai žiūrėdavo į debesis ir svajodavo, svajodavo…

O dabar aplink liepsnojo ruduo pačiame gražume.
- Nori, aš tau padovanosiu rudenį? - pasilenkęs paklausė.
- Noriu! - vėl nusikvatojo ji. - Tik kaip tu man jį padovanosi?
- Iš kurios rankos renkiesi? - ištiesė sugniaužtus kumščius.
- Iš kairės!
- Ruduo iš kairės! Su meile, - nutęsė mirktelėjęs.

Kiekvieną rudenį jis atnešdavo po kaštoną. Vėliau, kai išsikėlė su šeima gyventi į miestą, ją pasiekdavo mažas siuntinukas, kuriame rasdavo blizgantį rudą kaštoną. Ilgai laikydavo jį delne tarsi šildydamasi meile. Meile ir rudeniu.

Atidaromi varteliai cyptelėjo. „Gal retai varstomi”, - pagalvojo vyras, uždarydamas vartelius paskui save. Vis dar lynojo, bet kapinių takelis buvo ne toks šlapias kaip kelias iki čia ir eiti buvo lengviau. Vėjas taip pat ne taip žvarbiai pūtė, todėl vyras pasitaisė apykaklę ir kiek atitraukė striukės užtrauktuką. Kvėpuoti pasidarė lengviau. Nesidairydamas ėjo tarp kapų, kol sustojo prie vieno iš jų. Akys lyg pamišusios klaidžiojo paminkle iškaltomis raidėmis tol, kol ištryškusi ašara užtemdė vardus, datas. Stovėjo jis ilgai, rodos, net nepastebėdamas, kad nustojo lyti, o dangus pamažu išsigiedrino. Iš už tujos šniokštelėjęs vėjas tarsi pažadino vyriškį, jis krūptelėjo, žvilgtelėjo į praretėjusius debesis ir ištraukęs kažką iš kišenės padėjo ant antkapio krašto.
- Čia tau ruduo iš kairės. Su meile… - ištarė garsiai, apsisuko ir nuėjo neatsigręždamas.

Ant antkapio liko gulėti tik blizgantis rudas kaštonas.

Šiandien į knygų lentyną atsinešu man patikusią knygą, kurią perskaičiau per keletą dienų. Galima sakyti, kad tai atsitiktinai į rankas papuolusi knyga, nes labai jau pasirodė patogi nešiotis rankinėje. O ir perskaičiau per keletą dienų, nereikėjo užsimiršti, kad skaitau kažką.

Taigi, ši knyga yra:

Maggie O’Farrell

KAS NUTIKO ESMEI LENOKS?

(UAB „Svajonių knygos”, 2011)

Tai įtraukiantis pasakojimas apie dvi seseris, kurias likimas išskyrė jaunystėje. Esmė, kelianti šeimai daug rūpesčių savo gyvybingumu, pastabumu ir troškimu būti nepriklausoma, nepasiduodanti kitų įtakai, izoliuojama nuo šeimos visam laikui, o Keitei, paklūstančiai šeimos tradicijoms ir besilaikančiai visų gero elgesio taisyklių, suteikiama privilegija gerai įsitvirtinti visuomenėje. Prabėga šešiasdešimt metų ir visai netikėtai Keitės anūkė Airisė gauna pranešimą, kad atsiimtų savo giminaitę iš visam laikui uždaromos psichiatrijos klinikos. Bet Airisė niekuomet nėra girdėjusi apie Esmę Lenoks. Kas pavogė Esmės gyvenimą?

Ši skaudi istorija apie pavydą ir išdavystę, apie šeimos santykius ir meilę. Ją, rodos, pasakoja visos trys moterys, palaipsniui atskleisdamos savo vidinį pasaulį. Pagrindinė romano mintis - kas nustato sveiko proto ir beprotybės ribas? Pasirodo, riba labai trapi.

Tikiuosi, kad knyga patiks ne vien moterims. Tai nėra sentimentalus meilės romanas, tad visiems linkiu gražių akimirkų su knyga.

Būna, kai jautiesi lyg norėtum atidaryti duris, tačiau niekaip negali. Ir tuomet kažkas prieina ir lengvu judesiu jas atidaro. Pasirodo, duris reikėjo daryti ne į tą pusę… O tu taip ir lieki stovėti su kvailio išraiška veide. Niekam neįdomu, kaip pasijautei. Visi skuba savo keliais.

Būna…

       Žarstau dar šilumą skleidžiančius akmenėlius, surinktus Viduržemio jūros pakrantėje , o galvoj kirba nerami mintis: ryt išskris gandrai. Vadinasi, laukuose jau ražienos geltonuoja, parkuose kaštonai meta dėmėtus lapus, o soduose obelys neatlaiko vaisių. Rytais net oras jau kvepia rudeniu. Ir dar tie lietūs, po kurių debesys nusileidžia į rūką…

       Tik aš šiemet nerudenėju. Netgi laukiu rudens tylių vakarų, kai, jaukiai įsitaisius sofos kamputy, rankas galėsiu šildytis į karštos arbatos puodelį ir klausytis muzikos arba ant kelių tyliai murkiančios katės. Arba delne ridenti šiltus kaštonus kaip šiandieną akmenėlius.

       Aš nerudenėju, nes aną rudenį mane išmokei jį mylėti, todėl dabar drąsiai einu jo pasitikti.

Vasara. Atrodo taip ilgai laukta, sulaukta, o, žiūrėk, tuoj besiruošianti apsisukti ir išeiti. Nespėjau pajusti, o jau teks su liūdesiu atsisveikinti. Bet ji dar čia. Dar vis rasoti liepos rytai ir kaitros pritvinkę raustantys vakarai, netikėtai prapliumpantis vasariškas lietus ir gėlių žiedai džiugina širdį, o kiekvieną rytą žadina tos pačios kiemuose springstančios automobilių signalizacijos, pro atvirus langus įslenkantis tolimas mašinų gausmas, paukščių čirškavimai ir ankstyvą rytmetį šaligatviu nukaukšintys batelių kulniukai. Visa tai tik vasariško miesto garsai, iki skausmo įsismelkę į gatves, namus, žmones. Vasarą miestas tuštėja. Miestas neskuba, nors vasara visus, ką tik galėjo, išsivedė į užmiesčio laukus, sodybas, triukšmingus pajūrio kurortus ar debesų keliais išlydėjo į svečias šalis. Kai lieku viena miesto tvankume, nejučia į savo miestą pažiūriu visai kitaip. Tuomet ir vasaros naktys padeda atsiverti slapčiausių svajonių skrynelėms, vėsūs ir gaivūs rytai užkoduoja dienai naujai išgirstu paprasto žvirblio čirškėjimu, o laikas, rodos, stabteli palaukdamas, kol spėsiu viskuo pasigėrėti. Kai pasikeičia miestas, pasikeičiu jame ir aš.

Vasara… Vis dar vasara. Tik neskubėk, vasarėle, išeiti.